Irma Totoraitienė

Irma Totoraitienė

Irma Totoraitienė, 1986 m., Vilnius

Bendrasis paklusnumas

Nuo mažumės mano širdis priklausė šunims, todėl, tik atsiradus galimybei, mūsų namuose apsigyveno augintinis, o tiksliau – labradoro retriverio kalė. Ji ir atvedė mane į dresūros pasaulį. Atėjusi į „Rekso“ mokyklą bendrojo paklusnumo pamokoms net nepastebėjau, kaip prabėgo 2 metai dresuojant šunį, išlaikyti visi šios mokyklos egzaminai bei po kelių papildomų pamokų pasiruošta ir savarankiškai sudalyvauta ne vienoje parodoje. Ši energinga ir ypatingai draugiška kalė į pamokas eidavo su tokiu malonumu, kad tiesiog negalėjau iš jos to atimti. Kantrybės ir pozityvaus požiūrio  derinys užtikrino gerą laiką, emociją tiek man, tiek šuniui bei sukūrė ypatingai tvirtą ir ilgalaikį ryšį. Taip dresūra tapo mūsų abiejų hobiu ir kasdiene veikla iki šių dienų.

Nuolatinis darbas su savo augintiniu ir noras tobulėti mane skatino plačiau domėtis dresūra bei pačiais šunimis. Dėka, trenerių Jono Valančiaus ir Marinos Vetrenko palaikymo, patarimų aš siekiau žinių ir įgūdžių. O vėliau pradėjau talkinti „Rekso“ mokyklos Vilniaus filialo treniruotėse asistentės pozicijoje bei treniruoti pasirodymo grupę. Mane kaskart džiugina matant, kaip skirtingi šunys bei jų šeimininkai atranda dresavimo džiaugsmą – darniai bendrauja  ir dirba kartu! O pasirodymo grupė kaskart žavi naujais iššūkiais, reikalauja nuolatinio įdirbio bei suteikia galimybę atskleisti žmonėms, kas yra dresūra, pateikti ją įdomiai ir parodyti kaip tai patinka šunims.

Mano manymu, bendrojo paklusnumo treniruotėse išmokus mokyti savo šunį, gyventi su juo po vienu stogu pasidaro kur kas lengviau, tai yra raktas yra „bendros kalbos“ su savo augintiniu atradimą, kurios dėka, sutariamos namų, lauko ir bendravimo taisyklės. Kai matau šeimininkus besididžiuojant savo ir augintinių, kad ir mažais pasiekimais, tai motyvuoja juos dar labiau skatinti ir džiaugtis kartu su jais. Juk tada žinai, kad dar vienas augintinis mėgausis namų šiluma, o šeimininkui bus atsilyginta besąlygiška meile ir atsidavimu!

Gyvenime, kaip ir dresūroje, vadovaujuosi viena taisykle – nėra gėda nežinoti, gėda yra neklausti, todėl, manau, nėra kvailų klausimų, yra tik dar neatsakyti! Visada skatinu šeimininkus klausti, domėtis, kad neliktų jokių abejonių auginant savo šunį – nesvarbu ar tai klausimas apie dresūrą, ar apie šuns elgesį, ar išgirstus stereotipus.

 

www.reksas.lt